„Pasidaryk pats“ rūsio hidroizoliacija: kodėl tai svarbu, kokių klaidų reikėtų vengti ir kiek metų tai truks

Įsigijau sklypą su nebaigtu rūsio aukštu, kuriam užbaigti teko įsigyti papildomų pamatų blokų. Po to, kai buvo pastatyta rūsio dėžė, ant jos paviršiaus aš išdėstiau šarvuotą diržą, ant kurio viršaus padėjau grindų plokštes. Kitas žingsnis buvo rūsio hidroizoliacija.

Dėl to, kad visus darbus atlikau savarankiškai, atsiradus finansams, šio etapo neužbaigiau laiku. Aš turėjau iš naujo iškasti visas rūsio sienas iki pat pagrindo. Po to visas vietas, kurios buvo tarp plytų iš pamatų blokų, tinkavau šiems tikslams. Be to, betono mišiniu jis užpildė visus didelius įtrūkimus, siūles, duobes ir kitas skylutes, pro kurias drėgmė galėjo prasiskverbti į patalpas.

Visiškai sutvirtėjus glaistui, tris kartus nugruntuoju visas išorines rūsio grindų sienas. Šio mišinio dėka ant betoninių paviršių susidaro nematoma plėvelė, kuri geriau sukimba su bet kokia apdailos medžiaga, mano atveju, hidroizoliacija.

Renkantis izoliacinę medžiagą, aš atsižvelgiau į visus rinkoje esančius variantus. Ištyręs visas jų charakteristikas, man labiau patiko vandens pagrindu pagaminta bituminė hidroizoliacija. Su juo dirbti gana paprasta, nereikia įtraukti pagalbinių darbuotojų ir specialios įrangos.

Naudodamas muselinį popierių, mišinį užtepiau ant sienų, įsitikindamas, kad jis visiškai užpildo visas tuštumas. Išdžiūvus pirmajam sluoksniui, dar kartą padengiau hidroizoliaciją. Sukietėjus ant betoninio pagrindo susidarė juodas sluoksnis, kuris neatstumia vandens net pavasario potvynio sezonu. Paskutiniame darbo etape jis apkasė visas apkasus žemėmis.