Draugas gyvena Kinijoje ir sako, kad viskas, ką saugome atminimui, sukelia ligas
Šios dienos pokalbio tema man tokia svarbi, kad tiesiog negaliu jos neaptarti ir išgirsti keletą nuomonių šiuo klausimu.
Kinijos gyventojo vizitas
Moteris, kuri anksčiau dirbo šiame kolektyve, atėjo į mūsų darbą, dar prieš man atvykstant. Jie sako, kad ji yra labai pažengęs ir talentingas žmogus, kuris savarankiškai, taip pat kursų pagalba mokėsi kinų kalbos ir išvyko dirbti į Dangaus imperiją, kur gyvena 5 metus. Taip ir atvažiavau atostogauti pas gimines. Taip pat nuėjau pas buvusius kolegas.
Man patinka žmonės, kurie moka pasakoti įdomias istorijas, su humoro jausmu ir linksmomis detalėmis. Ši moteris pasirodė būtent tokia, pradėjau su malonumu klausytis jos pasakojimų, nors sėdėjau nuošalyje, nes anksčiau vienas kito nepažinojome.
Tačiau netrukus pagavau save galvojant, kad mano nemėgstamas pasakotojas vis labiau auga. Nusprendžiau pagalvoti kodėl. Ji pradėjo įdėmiau klausytis ir suprato, kad kalba taip, lyg transliuotų aukščiausią tiesą. Jei jai buvo užduodami klausimai, ji atsakydavo nuolaidžiai, kaip vaikai ar buki kvailiai. Netrukus pamačiau, kad kitų žmonių veiduose vietoj malonumo pradėjo matytis nepatenkintos grimasos. Tačiau moteris ėmė ruoštis ir netrukus išėjo, iš abiejų pusių paimta jos draugų.
Apskritai man patiko jos pasakojimai apie gyvenimą Kinijoje, kuri labai skiriasi nuo mūsų. Apie daug ką skaičiau ir anksčiau, bet gyvi liudijimai yra daug naudingesni.
Išmeskite atmintį
Tačiau vienas dalykas mane sukrėtė į širdį. Naujai nukaldinta kinė sakė, kad rusiška tradicija yra pasilikti dalykus, kurie kai ką sukelia prisiminimai: seni laiškai, vaikiški darbeliai ir piešiniai – reiškia atimti sveikatą ir sumažinti gyvenimo dienas. Pavyzdžiui, ši medžiaga atima iš mūsų energiją ir sukelia ligas.
Kinijoje gyvuoja tradicija suburti šeimą ir išardyti spintas bei spintas. Tuo pačiu visi tokie daiktai ir seni drabužiai negailestingai išmetami. Palikite keletą nuotraukų ir naujų daiktų.
Manoma, kad prisiminimai gali sukelti tik apgailestavimą ir gėdą dėl padarytų blogų poelgių. Savo ruožtu šie jausmai mažina savigarbą ir didina nerimą. Dėl to išsivysto psichologinės traumos, sukeliančios ligas ir net mirtį.
O seni daiktai, kurių niekas nenešioja, ypač gali šiukšlinti drabužių spintas ir trukdyti žmonėms vystytis ir judėti toliau.
Moteris kelis kartus pakartojo formulę – namuose neturi būti kriauklių, sugadintų indų ir senų drabužių.
Negaliu jo išmesti
Dėl persikraustymo taip pat išardžiau spinteles, kuriose, kaip tik, sukaupta daug nereikalingų daiktų. Tai ir vaikų piešiniai, ir darbeliai, ir mokykliniai sąsiuviniai. Tą dalį, kuri nepalieka jokių prisiminimų, pavyzdžiui, tik užsirašo ant lapelio su užrašu „Sašai 2 metai“, taip pat išmečiau. Tai per daug. Tačiau daugelis amatų yra tokie geri, kad nepakeliama rankos jų išmesti.
Taip pat turiu laiškų, kuriuos man parašė tėtis ir mama. Aš iš tikrųjų verkiau juos skaitydama. Tarsi būtų išgirdusi artimųjų balsą. Bet išmesti juos? Niekada. Tai tokios apvalančios ašaros, kad aš, priešingai, iš šių eilučių tarsi įgavau naujų jėgų.
Tikiu, kad viskas priklauso nuo to, kaip pats žmogus tokius dalykus suvokia. Jei jie turi teigiamą poveikį, tuomet turite juos laikyti šventais. Bet jei jie asocijuojasi su kažkuo gėdingu ar tiesiog nemalonu, tada jums to nereikia saugoti, sutinku su kinais.
Norėčiau sužinoti jūsų nuomonę šiuo klausimu.