Neįtikėtina, bet tiesa: mediniai namai negalėjo stovėti 100 metų, o bažnyčios stovi 3-4 šimtmečius! Kodėl taip
Ar kada pagalvojote apie tai, kad valstiečių mediniai namai buvo ne senesni nei 100-150 metų, o senos bažnyčios stovėjo mažiausiai 300-400 metų ir turi labai didelį potencialą? Ir tai nepaisant to, kad daugelis bažnyčių visai nešildomos, o namai be šildymo pūva daug greičiau.
Įdomu tai, kad šildymo trūkumas buvo naudingas bažnyčioms, kadangi vamzdžių ir krosnių gedimai bei aplaidumas Rusijos imperijoje lėmė apie 45 procentus visų gaisrų. Tai yra, daugelis namų tiesiog sudegė ir nesulaukė 50–100 metų. Tačiau bažnyčiose gaisrų beveik nebuvo ir jie nebuvo padegti tyčia – dievobaimingi valstiečiai negalėjo žengti tokio žingsnio.
Antras niuansas – puvimas. Medis stipriai supuvęs, rąstus reikia dažnai keisti. Palaipsniui grybai ir bakterijos suryja bet kokius namus, bet puvinys nėra sakinys. Medinės konstrukcijos buvo pagamintos taip, kad be problemų būtų galima keisti ištisas vainikas.
Paprastai jie supuvo iš apačios, nes pastatai buvo tiesiog ant trinkelių, o tai netrukdė drėgmei patekti į namą. Todėl mediniams namams rąstų keitimas yra gana įprastas dalykas.
Tą patį jie padarė su bažnyčiomis, todėl puvinys nėra problema.
Trečias niuansas – ką bažnyčios padarė iš maumedžio. - tokia mediena yra daug mažiau jautri irimui, o tankumas trečdaliu didesnis nei pušies. Sunku transportuoti, neplukdomas, bet eksploatuojant labai patikimas. Ir iš to buvo pastatytos bažnyčios.
Net ir restauruojant bažnyčias, labai dažnai pasitaiko atvejų, kai maumedžio pagrindas liko nepaliestas, nes jis puikiai išsilaikęs. Net 200-300 metų senumo rąstai tebėra labai tvirti ir nesuirę.
Be to, žmonės į bažnyčią įdeda visas savo pastangas ir išteklius. Šventosios vietos buvo daromos šimtmečius, todėl sienos buvo lygios, lygios, už jas amatininkams buvo duota daug pinigų.
Ir dar vienas labai įdomus niuansas
1864 metais dekretu buvo uždrausta kirsti miškus ir statyti gyvenvietes, todėl trobesiai buvo ne kartą perdarinėjami. Senas namas sunyksta, jis išardomas, o jo vietoje statomas naujas, vietoj supuvusių rąstų pridedant šviežius. Todėl iš senovinių trobų pas mus atkeliavo labai mažai egzempliorių – jie buvo išardomi ir siunčiami arba malkoms, arba statybinėms medžiagoms. Tačiau su bažnyčiomis buvo elgiamasi labai atsargiai, jos dažnai buvo restauruojamos, todėl puikiai išsilaikė iki šių dienų!